Paprašėme dėstytojo pasidalinti savo mintimis apie darbą su studentais, kūrybą ir gyvenimą. Tad, susipažinkime – Kultūros vadybos ir šokio pedagogikos katedros dėstytojas Remigijus Ruokis:
Esu ir galiu padėti…
Esu renginių prodiuseris, režisierius, scenaristas, leidėjas, muzikos kūrėjas, tekstų autorius, lektorius, reklamų kūrėjas ir įvairių kitokių dalykų kūrėjas – užsiimu begale dalykų.
Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Kultūrinės veiklos vadybos studijų programos studentams dėstau muzikos industrijas, nors realiai galėčiau dėstyti ir kitus dalykus. Pats užsiimu festivalių organizavimu ir įvairios muzikos propaganda, esu muzikos leidėjas, Vilniaus knygų mugėje jau keletą metų turiu savo muzikos stendą Muzikos salėj, taip pat padedu atstovauti Šiaulių miesto ir regiono muzikantams. Galiu teigti, kad pažįstu muzikinį pasaulį ir vis dar esu aktyvus muzikantas. Kadangi išmanau, kaip turi atrodyti muzikantų vadyba ir pats muzikantas ant scenos, galėčiau padėti jauniems muzikantams tvarkytis muzikos pasaulyje, tvarkytis su vadyba, ką kalbėti ant scenos ir panašiai. Manau, kad mes turime kokių 70 procentų atlikėjų, kurie užlipa ant scenos ir nežino ką pasakyt, jie dažniausiai absoliučiai nusišneka arba turi problemų su savęs „ištransliavimu“ ir kažkokiu kūrinio pateikimu. Labai gaila, kad Lietuvoje to niekas nedėsto ir neišmoko.
Grįžkim prie studentų. Ką dabar turit – Jus liūdina, džiugina, kokių Jums kelia minčių, jausmų?
Studentai ir surasti „raziną“…
Dėstau jau trečius metus ir visada yra apie 15-20 procentų studentų, kurie į viską žiūri rimtai ir atsakingai. Bet mes susiduriam su kita artėjančia problema – turime gražiai į mūsų gyvenimą besiveržiantį AI (dirbtinis intelektas), kuris tiesiog gali keisti kardinaliai visą situaciją. Aš čia ne per seniausiai turėjau kelis studentus, jie man skaitė savo namų darbų pristatymus ir aš tiesiog sakau – tokio žodžio lietuvių kalboj nėra, yra tik daugiskaita, o čia yra vienaskaita, reiškia tavo AI arba Googl‘as blogai išvertė. Sakau, bent jau persiskaitykit savo tekstą ir pabandykit suprasti, ką parašėt, nes dalis rašo bet ką, bet esmė, kad muzikos industrijose, kaip ir bet kuriose industrijose, kur turi būti dalis kūrybiškumo, žmogaus niekada nepakeis AI, niekas nepakeis! Tu turi turėt smegenų, nes tau reikia surasti „raziną“…
Kaip Jūs jaučiatės čia, kaip Jums sekasi, kaip save vertinat kaip dėstytoją?
Prisijungimo blogis…
Bėda yra tokia – mes esame priklausomi nuo Microsoft‘o, prisijungimų visokių ir t. t. – mane tai žiauriai nervina, visos tos dvigubos prisijungimų apsaugos ir t. t. Aš manau, kad kiekvienoje aukštojoje mokykloje turi būt vienas prisijungimas. Tu atėjai, prisijungei prie savo paskyros ir viskas – tu dalyvauji ir tu esi viduje, jeigu tau tenka dėstyti kažkur kitur išėjus, bet tu turi savo paskyrą, koks ten prisijungimas dar papildomas turi būt?! Tos duomenų apsaugos yra tiesiog juokingos. Svarbiausia, kad visa informacija, kuri yra, iš esmės ji čia nėra karinė informacija, tai kam visa tai paversti tokiu sudėtingu reikalu?
Tai čia ūkiniai reikalai tokie, sakykim, o tai kaip Jūs kaip dėstytojas jaučiatės?
Perduoti patirtį…
Iš esmės, kadangi pats darau festivalius, tai visada su festivaliais kartu ateina nauji iššūkiai – tu tuos festivalius realizuoji ir mokaisi pats naujų dalykų, pastoviai save tobulini. Jeigu save tobulini ir neturi kam perduoti savo patirties, yra labai blogai. Nusinešti į kapus tą, ką tu patyręs esi, yra lengviausia. Aš turiu studentų, kurie pas mane savanoriauja, kurie baigia mokslus ir jie toliau dirba mūsų komandoje. Perduoti patirtis yra kiekvieno švietimo darbuotojo reikalas, jis turi tą dalyką išmanyti. Aš manau, kad geriausia, kai jis supranta praktiškai.
Jūsų gyvenimo moto. Kuo Jūs šiuo metu vadovaujatės?
Gyvenimas kosmose…
Aš visiems studentams sakau tą patį per pirmąsias paskaitas – yra tokie dalykai, kuriuos aš išmąsčiau prieš kažkiek laiko, tai yra koncepcija apie turtą ir apie laiką. Kadangi mes visi dabar apsiginklavę mobiliomis įrangomis ir taip toliau, tam skiriam labai daug laiko. Tarkim, kad socialiniuose tinkluose praleidžiate dvi valandas per dieną. Jeigu dabar tas dvi valandas paimi ir… dvi plius dvi, plius dvi, plius dvi ir aš sakau, o žinot, kiek Jūs gyvenat Kosmoso atžvilgiu? Nulį sekundžių.. ir tu iš savo gyvenimo kiekvieną dieną atiminėji dar po dvi valandas, sėdėdamas socialiniuose tinkluose, „laikindamas“ ten savo draugų užrašus ir panašiai? Va, kur reikėtų taupyti tą laiką, nes tu gyveni nulį sekundžių Kosmoso atžvilgiu, kaip ir apie turtą. Kas yra turtas? Turto išaukštinimo terpėj mes nesiskiriam nuo kitų šalių, nes visose šalyse yra turtuoliai, yra vargšai, yra vidurinė klasė. Stipriausios valstybės yra tos, kuriose yra vidurinė klasė stipri. Tai šiuo atveju aš esu ubagas ir šalia manęs stovi, sakykim, Elonas Maskas, kuris dabar turtingiausias žmogus pasaulyje. Tai kaip Jums atrodo, Kosmoso atžvilgiu, kuris iš mūsų yra turtingesnis? Mes abudu lygūs, mes abudu nuliai, visiški nuliai.
Va kokia koncepcija – nebūkim godūs.
O kaip Jūs po darbų atsipalaiduojat, ką veikiat, ar mėgstat gamtą, turit hobį?
Laisvalaikis ir desantininko miegas…
Neturiu, absoliučiai neturiu laisvalaikio. Tu visą laiką realiai veikloj, jeigu ne tą dalyką darai, tai kitą dalyką darai. Realiai tau kiekvieną dieną trūksta dar kokių šešių valandų. Žinodamas, kokiam formate aš gyvenu, kaip dirbu, kokias apkrovas turiu, aš turiu keletą taisyklių tokių, kaip užmigti greitai, naudoju tą karo desantininkų metodą, žinot? Svarbiausia atpalaiduot veido raumenis, jokios įtampos veide. Aš be veido dar atpalaiduoju visą kūną, padarau tokią medūzą – įkvepiu, iškvepiu, atpalaiduoju… Tu momentaliai užmiegi, čia desantininkai daro šitaip, nes jiems reikia greitai pailsėt. Todėl sakau, su laiku tai yra problemos.
Bet jeigu būtų tos papildomos 6 valandos, greičiausiai, ir to laisvalaikio neatsirastų?
Ne, laisvalaikį tai aš turiu – mėgstu eiti į koncus, kurie įdomūs man yra…
O pirtis ar mėgstat? Juk laidą darot apie tai.
Pirtis ir poilsis…
Aš neturiu laiko eiti į pirtis. Laidą darau, nes čia idėja mūsų sena buvo. Tai žodžiu, iš esmės poilsis yra toks – aš galiu važiuot į Klaipėdą pas draugus, aš galiu važiuot į Palangą, galiu važiuot į Liepoją, galiu važiuot į Rygą pas draugus, bet tu esi visą laiką priklausomas nuo visokių veiklų. Tiesiog, arba tu sėdi ir nieko neveiki ir pradedi pelyt – pelyji, pelyji, pelyji. Žinot, anot medikų, kada žmogus pradeda senti? Kada jis pradeda eiti į mirtį? Kada jis nustoja domėtis kuo nors – skaityti, klausyti, jeigu jam pasidaro nebeįdomu – viskas, tada smegenys atrofuojasi po truputėlį ir nebeduoda signalų dirbti kūnui. O taip va.
Ką galit palinkėti studentams, dėstytojams, bendruomenei šiai dienai, į ateitį? Patarimą kokį…
Kūrybiškumas, fantazijos ir prizai už egzaminus…
Hmmm… Gal aš patarčiau, kad visame kame ieškoti kūrybiškumo. Nebūkit naivūs ir pradėkit judint savo smegenis, kaip padaryt, kad viskas vyktų įdomiau. Ne dirbtinai įdomiau, bet iš tikrųjų įdomiau. Visur, visuose kūrybiniuose dalykuose turi būti kažkoks lenktyniavimo, konkurso, skatinimo pradas. Tada žmonės atsidaro, jie nori dalyvaut, jie nori rodyti kažkokius savo pasiekimus. Jeigu būtų mano valia, aš iš viso per egzaminus prizus įsteigčiau už geresnį darbą. Linkiu kuo daugiau kūrybiškumo, fantazijų ir jų įgyvendinimo. Linkiu, kai jūs sėdėsite keliese ir juokaudami „breinstorminsit“ apie kažkokį renginį, kuris bus – Jūs kažkada prieisit prie to taško, kada jums atrodys absurdiška renginio idėja. Tai ta absurdiška idėja ir bus geriausia, tik ją reikia realizuoti. Jei atsakingai darai, tada ir rezultatai yra, tik reikia meilės ir užsispyrimo.
