Marius Eidrigevičius – Lietuvos, Baltijos ir kaimyninių šalių gatvės šokių bendruomenėse žinomas kaip Arni yra daugelio šokėjų įkvėpėjas. Šokti pamėgo jau būdamas 6 metų. Choreografijos pamokų metu, pradinėse klasėse būtinai parodydavo po naują pasirodymą! Nuo 2008 m. iki šios dienos daugiausia dėmesio skiria šokiui ir tikisi plėtoti šį judėjimo meną ateityje.
Ką veikiate Menų ir kūrybinių technologijų fakultete?
„Kultūros vadybos ir šokio pedagogikos katedroje esu lektoriaus asistentas, dėstau gatvės šokio pagrindus būsimiems šokio pedagogams bei laisvai pasirenkamą dalyką, t. y. gatvės šokio improvizacijos pagrindus, į šias paskaitas gali ateiti visi Kolegijoje studijuojantys studentai.“
Marius Eidrigevičius dalyvavo Erasmus + programoje ir jos metu išvyko į Portugaliją. Papasakokite apie savo patirtis.
„Praėjusiais mokslo metais buvau išvykęs į Portugaliją, Leirios politechnikos institutą, kur taip pat yra Menų ir dizaino fakultetas. Fakultetas įsikūręs vidury Portugalijos Kaldas da Rainja miestelyje, šalia vandenyno. Tuo metu ten vyko Atvirų durų savaitė, jos metu studentai galėjo pristatyti įvairius savo darbus, instaliacijas arba muzikinius pasirodymus, dailės kūrinius ir panašiai. Dvi dienas iš eilės vedžiau atvirus gatvės šokio seminarus, kurių metu pasidalinau savo žiniomis su vietiniais studentais.
Pirmiausia atskridau į Porto, kitą dieną keliavau į tą miestelį, kuriame yra minėtas institutas, ten praleidau didžiąją dalį savaitės ir tik paskutinę dieną keliavau į Lisaboną.
Mane labai sužavėjo Porto miestas. Jis tikrai įspūdingas, vienos dienos man neužteko, todėl norėjau pabūti ilgiau. Porte susitikau su savo buvusia mokine, kuri pakvietė kartu papietauti ir paragauti ypatingai skaniai pagamintų jūros gėrybių. Kitą dieną keliavau jau į Leirios institutą ir ten porą dienų dėsčiau savo dalykus. Į mano vedamus seminarus susirinko apie 40-50 studentų, visi labai noriai dalyvavo ir ėmė, ėmė, ėmė visą informaciją iš manęs, tai buvo tikrai labai nuostabu ir stipriai motyvavo. Mane priėmė vizitą kuruojanti dėstytoja Ana Sakramento, kuri yra ir katedros vedėja. Jos vyras Alfonso yra muzikos industrijos dėstytojas. Abu jie yra labai pasišventę savo darbui ir tas fakultetas yra kaip antri jų namai, o visi studentai kaip jų vaikai. Jie yra labai pasišventę savo amatui. Kartu su jais keliavome į tokią įdomią vietą, vadinamą Siloš – tai yra buvęs malūnas, naujoviškas, panašiai kaip pas mus Vilniuje yra buvęs Lukiškių kalėjimas, dabar ten puiki meno erdvė, kurioje įvairiausi atlikėjai gali pristatyti savo kūrybą. Tai Siloš taip pat yra panaši meno erdvė, kurioje galima vesti paskaitas, atlikti performansus ir vykdyti kitas menines veiklas. Mane labai sudomino ta erdvė ir aš jau susipažinau su tos vietos direktoriumi, apsikeitėme savo kontaktais. Norėčiau palaikyti ryšius tiek su juo, tiek su Alfonso ir Ana, todėl sutarėme bendradarbiauti ir ateityje. Jie labai džiaugėsi, kad atvykau, nes tokio dalyko kaip gatvės šokis jų universitetas neturi. Jie turi scenos judesį, bet konkrečiai gatvės šokio neturi. Jie teigė, kad laukia manęs sugrįžtant… “
Ar kelionės metu susidūrėte su sunkumais?
Teko patirti ir nemalonių išgyvenimų – pamečiau piniginę autobuse, kurioje buvo mano teisės, banko kortelės ir panašiai… tiesiog tam autobuse iš mano krepšio iškrito piniginė ir kai parašiau to autobuso kompanijai, man atsakė, kad jie rado mano piniginę, bet dabar ta piniginė yra Lisabonoj. Kai nuvykau į Lisaboną, iškart nuėjau į Lost and Found saugojimo sandėlį, bet išgirdau, kad žmogus, turintis sandėlio raktą, yra išvykęs… ir bus tiktai pirmadienį, o aš jau turėjau išvykti… Tai gerai, kad Ana galėjo atsiimti tą piniginę ir išsiųsti man paštu.“
Kaip Portugalijos šokio kultūra skiriasi nuo Lietuvos šokio kultūros?
„Aš sakyčiau skiriasi stipriai, nes kuo vakariau, tuo šokio kultūra yra atviresnė ir tam tikri dalykai, apie kuriuos mes dabar kalbame čia, Lietuvoj, kaip pvz., lyčių lygybės, LGBTQ klausimai, ten apie tai jau kalbama gan seniai. Manau, kad kuo toliau į vakarus, tuo visi drąsiau kalba apie visus šiuos dalykus, tai ir Portugalija ne išimtis. Svarbu, iš kokios perspektyvos žiūrėsim į tą šokio kultūrą, nes šokio kultūra kaip sąvoka yra labai plati, tai jei žiūrėsim į profesionalų lauką, tarkim gatvės šokio kultūros, su kuria aš labiau susijęs, tai vakaruose ji yra pažengusi toliau, ten pastoviai vyksta daugybė visokių renginių ir šokio kultūra ten tikrai yra labiau išvystyta.“
Kokie įgūdžiai yra svarbiausi šokio pedagogo profesijoje ir kaip pavyko juos įvaldyti?
„Labai svarbu yra numatyti kryptį, kuria norima judėt, ką esu numatęs savo studentams, ką norėčiau jiems perduot, kokia mano vizija ir to laikytis. Tuo pačiu ir pažaisti su studentais tam tikrų šokio žaidimų, nes visada pasiteisina tas darbas, tas balansas tarp technikos išmokimo gatvės šokio stilistikose ir improvizacinių žaidimų porose, grupėse ir panašiai. Kai studentai tarpusavy atranda kažkokį ryšį, ne vien tik šoka ir tobulinasi patys, bet ir mokosi komunikuoti judesiu. Tai yra labai svarbu, nes šokis yra viena primityviausių, pirmiausių žmonių komunikacijos formų, Tiesa ta, kad kai mes vis sparčiau evoliucionuojam, žmonėms vis sunkiau sekasi bendrauti kūnu. Tie patys šokio pedagogikos studentai ar kiti, laisvai pasirinkę mano dėstomą dalyką studentai, jie visi turi galimybę šiek tiek išlaisvėt. Tai mano misija ir yra suteikti jiems patirtis, kurios išlaisvina ir studentai gali tame atrasti savo stiprybes. Žmonės patys save atranda. Tai man svarbiausia yra suteikti jiems galimybę.“
Ką palinkėtumėte studentams ir dėstytojams, kurie nebandė ir vis dar nedrįsta išbandyti Erasmus+ judumo programos?
„Važiuokit, išlįskit iš dėžės, iš kompiuterių ir iš salių, iš ofisų, keliaukit, nes tai puiki galimybė mums labiau pažinti pasaulį, susipažinti su galimais partneriais ir kažkaip plėstis. Mane labai nudžiugino šita patirtis. Kai pats buvau Vilniaus kolegijos studentas, neišvykau svetur pagal Erasmus mainų programą ir iš tikrųjų po to gailėjausi. Visada galima „breikint“ trumpam ir visada galima prie to sugrįžti. Tiek studentams, tiek ir dėstytojams labai rekomenduoju, nes tai irgi išlaisvina. Tokios patirtys labiausiai išmoko gyvenimo. Tai tik rekomenduočiau imti kuo mažiau daiktų, tiktai būtiniausius, kad nereikėtų vargti.
Dar dėl ko labai rekomenduoju, ypač Portugaliją, nes ten yra vandenynas. Teko „pasurfint“ viename Portugalijos paplūdimy. Patyriau visiškai autentišką, portugališką „surfinimo“ sesiją su instruktoriumi. Buvo labai faina. Taip pat šiaip vienas keliavau link vandenyno ir vieną kartą nuėjau iki kažkurio paplūdimio, kur buvo daug žmonių, gražus paplūdimys, bet man viešbučio administratorė pasakė, kad va ten toliau yra dar gražesnis paplūdimys. Ok, sumaniau jį pasiekti, tai dar ėjau pusvalandį iki to paplūdimio, užkilau į kalną – man atsivėrė labai gražus paplūdimys ir visiškai tuščias! Tai skubiai nusileidau, išsirengiau nuogas ir bėgau į tą vandenyną, bet ten prie pat kranto tokios bangos… kokių dviejų metrų. Tiesiog tave pasiglemžia ir traukia, ten labai pavojinga maudytis. Tai kur tokios bangos, kurios traukia stipriai, būkit labai atsargūs. Kai pirmą kartą įlindau, mane ten taškė į vieną, į kitą kampą ir traukė… Tai gerai, kad aš čia sėdžiu dabar… ačiū Dievui. Kai jau lipau antrą kartą, tai tiktai iki kelių. Tada ir supratau, kodėl ten toks tuščias tas paplūdimys.
Be to, Portugalijoje labai graži gamta ir labai skanūs ledai.“
Koks portugališkas žodis labiausiai įsiminė?
„Obrigado“. Tai reiškia „ačiū“.
