Mokytojo diena tik viena, mokymo dienų metuose be galo… Savo mintimis dalinasi unikalūs, įdomūs, kūrybingi menininkai, aktoriai, fakulteto dėstytojai Gabrielia Kuodytė ir Tomas Kizelis.
Gabrielia:
Gyvenimas prieš tai…
„Aš tai esu toks žmogus – visame kame, ką bedaryčiau, matyti prasmę. Kalbant apie darbą Kolegijoje, man ir Tomui taip pat Muzikinio teatro studijų programa yra pakankamai nauja. Kai mes studijavome aktorystę ir kai dabar palyginu abi studijų programas, tai principe vos ne tas pats, mums tai labai artima. Su Tomu baigėme sustiprinto dainavimo režisieriaus Jono Vaitkaus aktorystės bakalauro kursą. Vaitkaus kursas buvo lyg eksperimentas, be specialaus muzikinio paruošimo išvis nieks neįstojo.
Muzika…
Kadangi aš po „čiurlionkės“ (M. K. Čiurlionio nacionalinė menų mokykla), Tomas po „čiurlionkės“ ir po „kelpšos“ (Juozo Tallat Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla), mums tai buvo artima ir dar smagiau studijuot ne tik aktorystę, bet ir muzikinius dalykus. Tai buvo bandymas apjungti muziką su vaidyba. Galvoju, kad nebuvo nei vieno spektaklio, išvis nesu turėjus vaidmenų, kur aš nedainuočiau. Turbūt režisieriai mano muzikinius gebėjimus ir išnaudojo, nes ne visi aktoriai gali dainuoti. Todėl mums šita studijų programa kažkuo artima. Mes bakalaurą mokėmės penkis metus, kadangi muzikinis, tai dėl to toks išskirtinis buvo. Dar plius dveji metai magistrantūros – iš viso septyneri studijų metai gavosi. Muzika mums tiesiog širdy yra, net kartais pasišnekam, visgi kas labiau nugali – vaidyba ar muzika?
Aktorystė…
Bet taip gavosi, kad vis tiek tas kelias labiau vedė į aktorystę. Ir pas šviesios atminties Eimuntą Nekrošių abu dirbę daug, o Tomas dar ir Jaunimo teatre. Ir kai mane pakvietė į Scenos meno katedrą dėstyti, man turbūt pirmas ir buvo tas kabliukas, kaip vis dėlto smagu sugrįžti, nes asmeniškai mano gyvenime muzikos beveik nebeliko. Viską užvaldęs teatras, kinas, muzika į antrą planą nuėjusi. O širdy jos visą laiką labai trūksta ir norisi.
Studentai…
Kolegijoje pradėjome dirbti su paskutiniu diplomantų kursu, o dabartinį trečią kursą, davėm sau pažadą, vesim iki galo. Muzikinio teatro studijų programai labai svarbu, kad baigęs šią studijų programą jaunas žmogus galėtų ne tik atsistot prie mikrofono ir sudainuot, svarbus ir judesys, ir šokis. Didžiulis darbas apjungti visus šiuos dalykus. Kokia prasmė dirbant tokį darbą – jeigu nors vienas studentas iš viso kurso taps profesionalu ir eis šiuo pasirinktu keliu, tada aš jau suprasiu, gausiu atsakymą, kad tai buvo verta, buvo prasminga čia būti. Šiaip mes kaip ir profesionalūs aktoriai, tai kartais ir pavaidinam, bet esam daugiau pedagoginio darbo pusėj. Aš dar kažkokius darbus pasiplanuoju, va dabar pas Puipą (kino režisierius Algimantas Puipa) taip smagu buvo sugrįžt į profesionalų kiną. Į teatrą jau nebe, nors su Tomu vis pašnekam, gal visai ir būtų smagu.
Kryptis…
Kad studentai viską gautų, mano nuomone, kiekviename kurse turėtų būti du dėstytojai – toks duetas, kai studentai turi du pedagogus – ir moterį, ir vyrą. Tai yra labai svarbu. Ir kitas dalykas, daug svarbesnis, kad tie du žmonės eitų viena kryptim.
Tomas…
Aš Tomą pakviečiau čia ateiti, tuomet įtikinau Scenos meno katedros vedėją Eglę Juozapaitienę, kad Tomas viską padarys labai gerai, jei čia ateis. Mes su Tomu nuo vaikystės pažįstami ir mums užtenka žvilgtelt į vienas kitą – iš blakstienos virpėjimo jau žinom, ar sutampa, kur ką pasakyt, nereikia pusvalandžio, kad suprasti.
Šeši pojūčiai…
Turiu teatro studiją „Šeši pojūčiai“, esu jos ir įkūrėja, ir direktorė, ir dar santechnikė, ir valytoja, taip pat ir dėstytoja, ir administratorė, ir finansininkė. Iš vadybos pusės pradėjau nuo nulio ir pati visko išmokau. Prieš kelis metus jokio supratimo apie visa tai neturėjau, o dabar viską moku. Studija gyvuoja jau šešis metus, rugsėjo 5 dieną „gimtadienis“ buvo. Pradžioje iš tiesų labai bijojau atsidaryti vien dėl to, kad neturėjau dar jokios vadybos patirties, nesuvokiau kaip ir ką daryt. Bet vėlgi, ko gero pasiteisino šis sumanymas, nes buvo nuoširdžiai viskas daroma ir tikima, kad mums gali pavykti. Iš tiesų, dabar mes jau nebetelpam nei į laiką, nei į turimas patalpas, jau su viena grupe papildomai glausimės Meno forte. Tomas toj studijoj yra nepamainomas. Šiuo metu šešios grupės iš viso pas mus yra ir dar turim nedidelę kino grupę, tai su ja susidaro septynios grupės. Vis galvoju, kaip ta studija išaugo ir dabar aš jau negaliu atsidžiaugti. Po truputį virstame mokykla – mažučiai vaikučiai užauga iki paaugliukų grupės, paaugliukai pereina į jaunimo grupę. Dar nesulaukėm, kad mažiukai pasiektų dvyliktą klasę, dar per mažai laiko gyvuojam, nors jau panašu, kad sulauksim. Tai labai smagu ir man tai yra didžiausia laimė. Džiugina ir tai, kad po to jie įstoja į aktorinį, tikrai turim kuo pasididžiuoti – net dešimt auklėtinių įstojo į vaidybą.
Teatro studijoj yra kiekvienai amžiaus grupei pritaikyti kriterijai, bet mes nuolat dirbam ir atėjęs tas jaunas žmogus pradeda pažint, suprast, kas gi čia išvis vyksta, kokia ta aktoriaus profesija yra?
Turėjo būt „Penki pojūčiai“, bet pavadinimas buvo užimtas Registrų centre. Nors mes savo studentams sakom: vaidyboj nepamirškit vadovautis penkiais pagrindiniais pojūčiais, kuriuos turim, o šeštas, esminis – tai intuicija, nuojauta, kad nebijotum ir visada klausytum savo širdies. Pajusk, kaip tą padaryt, kaip tą suvaidint. Ir tada pagalvojau – na va, puiku, šeši pojūčiai. Tai dabar studijoj tikrai puikiai viskas vyksta, nors kartais man atrodo, kad reiktų daugiau žinių turėt apie vadybą. Mes esam visiški praktikai ir mes einam, orientuojamės į patį procesą. Pas mus dirba vien tik profesionalūs aktoriai, dirba iš LMTA porą dėstytojų. Džiugu, kad baigę mūsų studiją jaunuoliai stoja į režisūrą, aktorystę ar į muzikinį teatrą. Į Kolegiją atėjo Vaiva, Luka. Nors aš tik trečius metus Scenos meno katedroj dėstau, o Tomas antrus. Manau, kad vis daugiau mūsų studijos jaunuolių ateis paskui mus studijuoti Muzikinio teatro dalykų.“
Tomas:
Gyvenimas prieš tai…
Gabrielia viską čia jau susakė, tai galų gale mano pedagoginis darbas prasidėjo anksčiau, kai aš padėstydavau muzikos mokykloje fortepijoną. Pats būdamas vilniečiu dabar gyvenu Varėnos miškuose – Perlojoj, kur yra seniausias kunigaikščio Vytauto paminklas. Vieną rytą tiesiog pabėgau iš Vilniaus, įsidarbinau Varėnos kultūros centre. Dabar ten turiu vyrų ansamblį, prieš tai mišriam chorui vadovavau. Be to, dabar net savo studiją turiu, taip vadinamo Kizo teatro – saviveiklinė suaugusių trupė. Esu teatro vadovas – neblogos pareigos, ane? Man taip smagu buvo įšokti į šitą „sriubą“, paragauti pačiam ir pasitikrinti, išvis ar aš tuo keliu einu. O tai įvertina ir studentai, ir žiūrovas, ir Gabrielė. Kolegos iš šalies mato, tai man yra labai faina, kad aš visą laiką sulaukiu ir kritikos, ir ne kritikos, tuomet man aišku, kad nebe reikalo kažką darau.
Studentai…
Tai va, tą patį norisi ir Kolegijoj daryti. Kai aš su studentais šneku, kai su jais dirbu, aš visą laiką noriu turėti tą grįžtamąjį ryšį, kad nebe reikalo čia esu. Tai jaučiasi, tai matosi, vis tiek Gabrielia tos pedagoginės patirties daugiau turi. Ir jeigu vienas kitam padedam, tai yra labai faina, yra gražu, ir tada jauti grįžtamąjį ryšį. Tai geriausia motyvacija ir studentams, ir svarbiausia, kad aš visą laiką jų klausiu – ar turite tikslus, ar turite motyvą, ar žinote, dėl ko visa tai vyksta. O tada iš akių labai pamatai, ar jis čia sėdi tam, kad sėdėtų, ar ne. Bet tą, kuris sėdi tik tam, kad sėdėt, privalai sudomint. Tada jau man įdomu, ką aš turiu padaryti, kad jis užsikabintų ir po to pamatyt, kaip žmogus po truputį keičiasi. Tai vadinasi, kad aš irgi dirbu su savimi, kad mes visi kartu vieni kitus auginam. Tai toks bendradarbiavimas. Ir jeigu taip yra, aš manau, tada viskas vystosi, tada eini į priekį. Aišku, su muzikiniu teatru mes turim sudėtingą situaciją Lietuvoj – Klaipėda, Kaunas – ačiū, viso gero. Klaipėda turi savo spragų, Kaunas turi savo…
Mes nei vienas nežinom, kur baigus studijas gyvenimas mūsų studentus nuves. Duok, Dieve, kad jie išlaikytų šią profesiją ir kad toliau tobulėtų – ar Lietuvoj, ar svetur – svarbu, kad paskui grįžtų. Tačiau svarbiausia – ką jie bedarytų gyvenime, šitas treningas, visos studijų metu gautos patirtys: visi dainavimai, visi scenos judesiai, visa vaidyba, absoliučiai viskas gal būt ateityje jiems atvers kitas spalvas, atvers kitą mąstymą, atvers improvizaciją, tiesiog padės plačiau mąstyti. Kūrybiškumas absoliučiai visame kame, dėl to aš studentams visą laiką kalbu, aiškinu, kad jie mane suprastų – kur beatsidurtų, kur gyvenimo kelias benuvestų, tai, ką jie dabar daro, visą laiką pravers ir jie turės itin vertingą bazę: judesio, balso, patirties, emocinę bei energetinę, tiesiog kūrybiško gyvenimo. Tai kol kas aš jiems patarinėju, aš esu praktikas, aš nesu teoretikas. Taip pat dirbu ir su Kultūrinės veiklos vadybos studijų programos studentais, jie dabar daro renginį Elektrėnuose, tai kiek galiu, tiek jiems ir duodu praktinių žinių. Dabar per tą laiką, kiek liko iki naujų metų, aš jiems išdėlioju savo mintis, savo žinias, ką aš žinau apie vadybą. Nežinau, ar šio dalyko dėstymą pratęsiu, manyčiau, kad ne, nes su Muzikinio teatro studijų programos studentais prasideda baigiamasis projektas – naujo miuziklo statymas.
Diplominis darbas…
Kai prieš metus pakvietė mane „daryti“ diplominį darbą, tai labai svarsčiau, galvojau, juk labai sunku, bet ryžausi – MZ19 grupės studentų diplominis darbas MYTHOS man buvo rimtas iššūkis. Iš tikrųjų įdomu buvo, nes aš pats ir groju, ir dainuoju, ir vaidinu, o kaip padaryt sintezę savyje ir ką aš perteiksiu jiems? Todėl buvo labai įdomu išbandyti, kaip iš viso valdyti šią profesiją. Režisieriai yra režisieriai – didžiausia jiems pagarba. Aš esu atlikėjas, aš esu aktorius ir tai reiškia, kad aš esu savo srities profesionalas, bet kartu ir profesionaliai groju, todėl man pačiam įdomu pabandyt miuziklą surežisuoti. Kadangi muzika man nesvetima – tai čia pirmiausias iššūkis buvo.
Spektaklis…
Vis kalbam, kad reikia spektaklį padaryt, ko gero pribręsim. Bet tokį spektaklį, kur būtų dūšiai gera. Galim kur norim, jau kad ir teatre jį rodyt, iš tikrųjų mes turim kur. Tiktai norisi, kad jau ir dūšiai būtų gera, ir medžiaga būtų labai smagi, ir kompanija, ir muzika ta pati, ir aktoriai, ir režisierius.
