Jau nuo 8 metų žinojau, kad užaugusi būsiu dainininkė ir dainavimo mokytoja. Turbūt nevalingai užprogramavau save. Baigusi populiariosios muzikos studijas Vilniaus kolegijos Menų fakultete buvau pakviesta čia dėstyti, be to, tęsiau studijas Vilniaus pedagoginiame universitete.
Taigi, dėstau Menų ir kūrybinių technologijų fakultete, taip pat dainuoju grupėse „Empti“, „Blue in Bossa“ ir dalyvauju kituose muzikiniuose projektuose. Kadangi man be galo patinka dainuoti, tai studijos prabėgo tiesiog repetuojant su muzikantais. Įskaitų ar egzaminų aš laukdavau kaip dar vienos progos pasirodyti (turbūt turiu pakankamai narciziškumo, mano manymu, labai reikalingo atlikėjui).
Apie dėstytojus galiu tarti tik pačius šilčiausius žodžius: jie neabejotinai profesionalūs muzikantai ir pedagogai, taip pat be galo žmogiški – tai vienas geriausių bruožų.
Žinoma, dainuoti scenoje galima ir nebaigus mokslų, tačiau tokiu atveju man peršasi toks kadaise išgirstas anekdotas: „Kodėl vokalistai neturi smegenų? Nes reikalinga erdvė, kad galima būtų rezonuoti garsą“. Tad būsimiems studentams, ypač vokalistams, palinkėčiau užpildyti tuščią erdvę galvoje tam, kad pabaigę studijas jie galėtų drąsiai pasakyti: aš ne vokalistas, aš – muzikantas.
