Pristatome Kultūros vadybos ir šokio pedagogikos katedros dėstytoją Vidmantę Čepulytę – Kamarauskę.
„Sveiki,
Esu Vidmantė Čepulytė-Kamarauskė.
Savo šokio kelią pradėjau dar būdama 5 metų ir šiandien tuo keliu einu jau beveik 25 metus. Gimtajame mieste pabaigiau meno mokyklos choreografijos skyrių. Pasirinkimo ką aš šoksiu nebuvo, o tuo metu tai ir neatrodė svarbu, man tiesiog patiko šokti. Per tą laikotarpį teko susipažinti su įvairiais šokio žanrais, tačiau „augau“ šiuolaikinio šokio kolektyve „Gelmė“, vadovaujamame Agnės Rickevičienės, tad natūraliai mano šokio kelias toliau ir buvo siejamas su šiuolaikiniu šokiu.
Esu mamos svajonė – dukra, kuri šoka. Dabar abi stebimės, kaip ta mažytė jos svajonė galėjo išaugti į tai, kuo dabar esu.
Buvau auginama kaip karė – tiek šokio salėje, tiek namuose. Punktualumas, tvarka, disciplina, atsakomybės, norai, siekiai. Nežinau, kada įvyko virsmas, bet galiu teigti, kad šokio salė po truputį buvo virtusi pirmaisiais namais, o kolektyvo draugai – šeima.
Šokio kelias nebuvo lengvas, daug išlieta prakaito, ašarų, traumų, bet ne ką mažiau patirta gerų emocijų, aplodismentų, džiaugsmo ašarų, pasipuošta ne vienu ir ne dešimčia prizinių vietų medalių, išgyventa galybė nepamirštamų akimirkų.
Mokyklos baigimo metais didelė dalis gimnazijos mokytojų ir netgi keli geri mano draugai, sužinoję, kad ketinu stoti į šokio specialybę, bandė mane atkalbėti, sakydami: ,,bet juk tu taip gerai mokeisi, kodėl šokiai?‘‘, ,,nieko nepasieksi, tai per sunku‘‘, ,,kur tu dirbsi?‘‘ ir t.t. Pripažinsiu, akimirką buvau suabejojusi, gal jie teisūs, galbūt mano noras gyventi šokiu buvo per stiprus? Tačiau kaip ir minėjau, esu karė, perfekcionistė, kuri aiškiai nusibrėžė ko nori ir kryptingai to siekė. Nors buvau talentinga, bet šiandien peržvelgdama savo karjerą, suprantu, kad visgi aš visa tai pasiekiau atkakliu darbu. Šiandien tie mokytojai yra vieni didžiausių mano palaikytojų, dažnai stebinčių spektaklius, miuziklus, televizijos laidas, kuriose pasirodau.
Visgi galiu su jais sutikti, lengva tikrai nebuvo ir vis dar nėra. Lietuvos rinka tokia, kad vien šokdamas neišgyvensi. Todėl prisipažinsiu, nors esu šokyje pasiekusi nemažai, vis dar sukuosi kaip bitė darbininkė. Kad ir šiuo laikotarpiu – dėstau šiuolaikinį šokį Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete, dirbu šokių studijoje „Be Good“, esu dviejų naujų pastatymų (miuziklo ir operos) šokėja, taip pat dar du miuziklai laukia šiame sezone. Darbo daug, emocijų daug, jėgų ne visada, tačiau per tiek metų įtempto darbo sugebu atrasti poilsio akimirkų, išmokau mėgautis darbo ypatumais net ir tada, kai kojos jau linksta. Suprantu, kad tokį kelią pasirinkau pati, todėl einu juo, kol jis mane džiugina.
Savo pirmąjį atlyginimą už šokius gavau būdama nepilnametė, tačiau pati sau įsivardijau kitą datą, kitą ribą, nuo kurios pradėjau dirbti didžiosiose Lietuvos scenose kaip šokėja. Tai buvo pirmasis mano miuziklas, Anželikos Cholinos ,,Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto legenda‘‘, po kurio sekė vis kitas spektaklis, miuziklas, koncertas, televizijos laidos ir t.t. Labai džiaugiuosi, kad net 12-siais profesionalaus darbo metais lipdama į sceną vis dar jaudinuosi. Žinoma, jaudulį išmokau valdyti ir su juo susidraugauti. Kaip? Nežinau. Tiesiog mes su juo susitariame J
Savo pedagoginį kelią pradėjau nuo pamokų 3 metukų vaikams. Tada garsiai sakiau, kad tikrai ilgai nedirbsiu vien su vaikais. Tačiau tu sakai, o gyvenimas juokiasi. Šiuo metu dirbu su vaikais nuo 5 iki 18 metų, o dabar dar ir su studentais. Mane džiugina, kad galiu juos mokyti ne tik judesių, šokių, bet ir dalintis čempionatų, didžiųjų scenų, teatro užkulisių ir kitų šios sferos darbo ypatumų patirtimi.
Tiek savo mokiniams, tiek studentams palinkėčiau nepasiduoti, net tada, kai svyra rankos ir visada žinoti, ko esate verti. Svarbu suprasti, kad vien talento nepakaks, nuoširdus darbas ir didžiulės pastangos visada atsipirks. Tikėti savimi ir kasdien atrasti už ką save pagirti.“
