Šį kartą svečiuose – Kultūros vadybos ir šokio pedagogikos katedros dėstytojas Eimantas Bareikis.
Kaip trumpai prisistatytumėt MTF bendruomenei?
Tai aš save pristatyčiau iš dviejų pusių – viena pusė kaip žmogus, Eimantas Bareikis, o antra, kas bendruomenei įdomiausia bei aktualiausia ir kuo aš čia dalinuosi, kokia patirtimi – kaip teatro aktorius. Juolab, kad tai pagrindinė mano veikla ir aistra.
Kokia yra trumpa Jūsų gyvenimo istorija?
Trumpa gyvenimo istorija… vis tik tai, kas turbūt įdomiausia būtų žmonėms, tai mano profesinė veikla. Prasidėjo tai dvyliktoje klasėje, tada buvo netikėtas reveransas aktorystei, nes tuo metu mano tikslas ir noras buvo stoti į žurnalistiką. Vieną kartą lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Kezienė nusivedė mane į Rimo Tumino studentų vaidybos egzaminą Vilniaus mažajame teatre ir aš pamačiau tą egzaminą, ir aš įsimylėjau tuos žmones, man taip patiko, ką jie daro ant scenos, kad iš karto supratau – ir aš ten noriu būti, ir aš noriu gyvenime veikti kažką panašaus. Pamenu, kad sumokėjau berods 40 litų, o anuomet tai buvo labai dideli pinigai, perrašiau prašymą ir vaidybą įrašiau į pirmą vietą. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus, tada ir atsidūriau šioje profesijoje ir šioje veikloje, kurioje esu iki šiol.
Kaip sakėt, 12 klasėje mokytoja Jus nusivedė į Mažąjį teatrą, bet gal prieš tai turėjot kokią nors mintį, kad visgi norėčiau aktoriumi būti?
Ne, prieš tai neturėjau tokios minties ir nesvajojau. Tik gal mokykloj buvau labai aktyvus jaunuolis – vesdavau renginius ar kažkaip kitaip prisidėdavau, labiau kūrybiškai. Tai tik tiek, bet svajonės tapti aktoriumi aš neturėjau, kaip kad dauguma mano kolegų, jau nuo pat ankstyvos jaunystės lankiusių teatro mokyklas, teatro studijas. Iš tikrųjų sprendimas mano buvo spontaniškas. Labai gerai prisimenu dėstytoją Vladą Bagdoną, kuris pasakė mums, pirmakursiams, „vaikai, jeigu jūs vieną koją jau į šitą sferą įkėlėt, tai čia yra lyg pelkė, kuri jus pasiglemžia ir ištrūkti iš jos yra labai sunku“. Tai yra tame tiesos – teatras pasiglemžia, jis turi kažkokią tokią užburiančią jėgą, kuri paima ir nepaleidžia. Galų gale, jeigu tu gyvenime net ir neveiki kažko tiesiogiai susijusio su teatru – nevaidini, nerežisuoji ar kažkaip kitaip teatre nedirbi, tai vis tiek yra tokia gera gyvenimo mokykla. Aktorinės studijos paruošia tave gyvenimui arba kitoms veikloms, kurias tu galėtum po to veikti – tai labai plati mokykla.
Kodėl nusprendėte dirbti pedagoginį darbą?
Tai pradžia, kaip aš atsidūriau Kolegijoje, buvo tokia: kartu su mano kolega Vaidotu Žitkumi, buvom pakviesti dėstyti Muzikinio teatro studijų programos studentams, tai mes juos ir lydėjom iki pat studijų pabaigos. Vėliau gavau naują kvietimą dėstyti scenos kūrybiškumą, kadangi man pasirodė įdomu ir su Kolegija aš jau buvau šiek tiek pažįstamas, tai nedvejodamas sutikau. Nors tai nėra mano pagrindinė veikla, man įdomu dėstyti – todėl, kad galiu pasidalinti su jaunais žmonėmis savo patirtimi ir čia pat galiu pasisemti tam tikrų įdomių dalykų iš jų pačių. Taip vyksta mainai – kažką aš duodu, kažkuo jie mane papildo ir ta cirkuliacija, buvimas su jaunais žmonėmis, yra labai gerai tobulėjimui.
Kokį naują įgūdį norėtumėt įvaldyti?
Įgūdį? Turit omeny, ką naujo norėčiau išmokti?
Aš labai norėčiau išmokti vokiečių kalbą, nes man atrodo, kad žmonėms, mokantiems daug kalbų, pasaulis gali daug ką pasiūlyti ir ypatingai dabartiniame laike tas kalbų žinojimas labai didelis privalumas. O žvelgiant toliau, tai labai norėčiau išmokti italų ir ispanų kalbas.
Nusikelkim į fantastiką – kokį nors nerealų, fantastinį įgūdį norėtumėt įgyt ir kodėl?
Jei iš fantastikos srities, tai turbūt norėčiau mokėti kartais skaityti žmonių mintis, bet čia pat galiu sau paprieštarauti – ne visada, nes turbūt išprotėčiau žinodamas, ką žmonės galvoja ir dažnu atveju tai yra labai intymu, bet šitą galią kartais įjungti tikrai norėčiau mokėti. Jeigu dar iš fantastinės srities, tai norėčiau gebėti vienu metu muzikuoti su mažiausiai dešimt skirtingų muzikos instrumentų, kad vienu metu galėčiau būti toks multiinstrumentalistas, kad galėčiau grot kaip orkestras – ir būgnais, ir pianinu, ir gitara, ir kažkokiu pučiamuoju instrumentu. Vienu žodžiu – toks žmogus orkestras, žmogus, kuris galėtų groti ne tik rankom ir kojom…
Ar svarbu, ką apie Jus pasakys žmonės?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man visiškai nesvarbi yra žmonių nuomonė. Man svarbi žmonių nuomonė, bet dažnai tai nėra svarbiausias faktorius, į kurį aš atsižvelgčiau. Dabar kaip tik skaitau Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“, ką ji yra pasakiusi apie žmonių kritiką, kaip ji priima kritiką – sako „jeigu aš žinau, kad darbą atlieku 120 procentų ir tam atiduodu visą save, visą iki paskutinio lašelio, tai man žmonių nuomonė yra visiškai nesvarbi, nei ką jie pasakys, nes aš žinau, kad į tą darbą įdėjau visą save. Bet jeigu aš žinau, kad šiek tiek „pachaltūrinau“ ir į darbą tikrai visos savęs neįdėjau, o dar ir galėjau padaryti geriau, tai tada man svarbi žmonių nuomonė“. Tai manau, jos žodžiuose yra labai daug tiesos, nes ir man atrodo, kad mes dažnai žinome, ką ir kaip padarėme, ar mes tikrai save atidavėm, ar ne. Ir tada mums kitų nuomonė yra svarbi, bet jeigu mes nuolat atsižvelginėtume į kitų žmonių nuomones, tai ko gero, mes net nepradėtume daryt nei vieno dalyko, nes suprastumėm, o tai kam išvis šitas dalykas reikalingas.
Kas užima per daug Jūsų laiko? Ką norėtumėt „iškirpti“ iš savo gyvenimo?
Čia kažkaip paskutiniu metu pagalvojau, kad galbūt jau atėjo tas laikas ir norėčiau pagyventi be Instagram‘o ir be Facebook‘o. Nors ir kiek aš dabar esu sumažinęs ir stengiuosi mažiau naudotis šiais dviem socialiniais tinklais, bet turbūt vis tiek kitų žmonių gyvenimai per daug „suvalgo“ mano dėmesio ir brangaus laiko, kurį galėčiau skirti sau, savęs tobulinimui, knygoms, draugams, šeimai.
O ką Jums reiškia šeima?
Ką man reiškia šeima… Šeima visų pirma man reiškia didelį palaikymą. Šeima man vis tik yra labai svarbus dalykas ir toje pačioje kūryboje, aš manau, iš kur semtis jėgų ir stiprybės – tai tik iš šeimos. Dabar mano šeimoje yra toks laukimo periodas, laukiam ateinant naujo šeimos nario, tai toks ypatingai stiprus dabar periodas, kada iš esmės pagalvoji apie šeimą, apie jos paskirtį, prasmę. Kažkoks naujas, vidiniams apmąstymams skirtas laikas.
Dabar labai greitai pasakykite tris pirmiausiai į galvą šovusias frazes, kuriose būtų žodis mes.
Mes teatre, mes kūryboje, mes apelsinas.
Jei liktumėt vienintelis žmogus Žemėje, ką veiktumėt?
Meškeriočiau.
Ko šiandien galite palinkėti žmonėms?
Mažiau „skrolinti“, daugiau gyventi.
Mėgstat kalnus. Ką Jums reiškia kalnai?
Mėgstu kalnus, labai mėgstu kalnus. Aš vieną tik dalyką apie kalnus žinau, kad už kalnus gali būti geriau tik kiti kalnai, kuriuose tu dar nebuvai. Tai kalnai man yra aukščiausia meditacijos forma ir kažkokia tai asmeninės laimės ir pasitenkinimo forma.
Ko palinkėtumėt fakulteto bendruomenei šiuo laikotarpiu, prieš šventes?
Studentams palinkėčiau pirmiausiai smalsumo, nes labai gera dirbti su žmonėmis, kurie yra smalsūs ir kažko nori. Blogiausia, kai studentai nebenori, jiems nebeįdomu, tada ir motyvuoti juos tampa nebeįmanoma. Tai linkiu smalsumo ir antras dalykas – atkaklumo, ypatingai jauniems žmonėms. Gal čia dar šių dienų greitis, tempas toks, kad čia pradėjau, čia nebeužbaigiau, nes nebeįdomu. Tad, palinkėčiau atkaklumo užbaigti pradėtus dalykus, užbaigti pradėtas studijas, pasiimti iš jų kažką, sužinoti.
O Kolegijos bendruomenei palinkėčiau… reikia pagalvot… šiaip tai čia reiktų į visa tai su humoru pasižiūrėt. Aš palinkėčiau džiaugtis gyvenimu ir mylėti gyvenimą, ir valgyti apelsinus, ir nuvykti į kalnus, jeigu yra galimybė, ir taip pasiilgti studentų, ir grįžti su meile į Kolegiją – va ko palinkėčiau.
