Gyvenimas prieš tai
„Laba diena, esu Justinas Lapatinskas, gimęs nuostabiame Druskininkų miestelyje. Gal būt iš ten yra mano muzikalumas, juk tomis gatvėmis vaikščiojo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – štai, koks gražus faktas. Ką dar čia pasakyt? Per daugybę nuostabių ir įdomių mano gyvenimo dienų jau teko daug ką pamatyti, daug ko išmokti ir dabar jau sulaukęs 35 metų galiu drąsiai pasakyti, kad save traktuoju kaip vokalistą, kaip neblogą vokalistą, kuris savo žiniomis mielai nori pasidalinti su jaunimu.“
Kulinarija, Druskininkai ir druska
„Namie gaminu, labai mėgstu gaminti. Mano mėgstamiausi patiekalai tai visi yra bulviniai. Taip pat mėgstu paeksperimentuoti, dar mėgstu gaminti skanius makaronus. Labiausiai mėgstu gaminti be jokio tikslo, iš to, kas yra šaldytuve tiesiog sukurti skanią vakarienę. Visokių eksperimentų būna – kartais pavyksta, kartais nepavyksta.“
Prieskoniai maiste
„Prieskoniai maiste man dažniausiai turėtų būti druska. Aš esu druskos ir pipirų mėgėjas, tai gal per paprasta, bet mano mylimiausi prieskoniai yra pipirai ir druska.“
Prieskoniai gyvenime
„Prieskoniai gyvenime – štai kaip čia gudriai viskas… Kiekvienas žmogus tam tikru etapu gyvenime patiria vis kitokius išgyvenimus. Kai buvau jaunas, tai gal būt prieskoniai buvo naujos pažintys, lūkesčiai iš bendravimo su įvairiais žmonėmis. Dabar esu tame gyvenimo etape, kuriame prieskoniai yra labai paprasti – tai mano vaikai, nes jie mane tiktai stebina ir džiugina. Tai taip ir sakyčiau, kad kol vaikai maži, didžiausias prieskonis gyvenime yra vaikai. O kas manęs dar laukia ateityje, kokie prieskoniai, man regis, niekas iš mūsų nežino.“
Pomėgiai
„Vaikystėje ir paauglystėje mano didžiausias pomėgis iš tikrųjų buvo muzika – groti gitara prie laužo, bet metams bėgant tai tapo jau nebe hobis, teko ieškotis kitų hobių. Dabar mano hobis yra, kaip žmona sako, namų meistriukas. Man patinka obliuot, kažką kurt iš medžio, patinka elektra, patinka įvairūs darbai, patinka santechnika. Aš toks, sakyčiau, žmogus, kuris kūrybos vis tiek ieško, todėl turiu mažas dirbtuves. Kai pavargstu nuo visko, palieku telefoną namuose ir tuomet dirbtuvėse galiu ilgai kažką drožt iš medžio, drožinėt. Po to paimu telefoną – žmonės ieško manęs, aš vėl jį padedu ir toliau einu drožinėt. Manau, hobį reikia turėt, nes tik taip gali žmogus atsipalaiduoti.“
Muzika gyvenime
„Dirbtuvėse nesiklausau muzikos, deja, galiu pripažint, kad jau nei vairuodamas automobilį, nei kitur savo malonumui muzikos nebeklausau. Muzika tikrai tapo tiktai darbu, muzikos klausausi tik tada, kai reikia išmokti dainas, kai reikia jas repetuoti, kai reikia kartoti. Praradau tą malonumą klausytis muzikos. Na kažkaip nuskambėjo ne taip, bet taip jau yra, deja.“
Darbas su studentais Kolegijoje ir muzika
„Tik prieš metus pradėjau dirbti Kolegijoje. Iš pradžių, kaip visada – pradėti naują veiklą yra sunku, bet šį kartą man kažkaip malonu yra. Man rodos, aš jau tiek praėjau, tiek galvojau, kaip natas išgauti, kaip išdainuoti. Man taip smagu žiūrėt į studentus, kurie išgyvena tą patį, ką ir aš jaunas išgyvenau, todėl nuoširdžiai noriu jiems padėt. Kai man buvo sunku, gal būt man kažkas laiku nepadėjo, gal būt kažkas nepatarė… O dabar, kada studentai ateina ir aš matau, kad kyla tos pačios problemos, tai tikrai nuoširdžiai norisi padėt. Tai čia muzika gal ir grįžta į gyvenimą. Save traktuoju jau kaip gyvą instrumentą – tai yra dainininkas. Aš jau esu instrumentas ir man sukauptas žinias taip norisi perduoti kitiems gyviems instrumentėliams, kurie pas mane ateina. Ir labai tikiuosi, kad tos žinios jiems padės. Tai va čia muzika į mano gyvenimą ir grįžta, smagu perduoti žinias kažkam kitam.“
Studentų įtaka kūrybai, gyvenimo būdui
„Prisipažinsiu tiesiai šviesiai, kad ypatingo plano visiškai neturiu. Dirbant su jaunu žmogumi labiau smegenys dirba, bandau prisitaikyt prie jo poreikių. Bet galiu pasakyti tiesiai šviesiai, man regis, visi dėstytojai tą pasakytų, kad pedagogo, švietėjo darbas labai išsunkia. Kūrybos tikrai labai jau esu pasiilgęs, jau labai net svajoju. Žodžiu, svajoju pasiimti du-tris mėnesius kūrybinių atostogų ir tiesiog kurti. Manau, kad studentai manęs neinspiruos sukurti dainų, bet jie ko gero paveiks mane kitais dalykais. Tikiu, kad ateis toks metas, kada aš turėsiu to laiko viskam, ir gal būt tada kūryba sugrįš. Va taip aš galvoju. Dabar tokių įdomių studentų ateina į mano paskaitas, buvo vienas pirmakursis pernai – atvažiuoju aš į paskaitą ryte, nieko nėra. Rašau SMS – kur tu? Atrašo – aš „Oze“. Tai tokia įdomi patirtis. Sakyčiau, ką duoda studentai – tai gyvenime mes, suaugę, truputėlį gal kartais pernelyg stresuojam, gyvenam įtampoje. O studentai atneša tokį lengvumą. Kai sakau, kad egzaminas jau „ant nosies“, jie man atsako, bet mes dar turim dvi savaites. Ką gi, tada tu pasakai – tai gerai, visiems gražios dienos!
Tai va, ką duoda studentai – tokį atsipalaidavimą…“
Dienos nuotaika, palinkėjimai
„Aš galiu palinkėti studentams ir visiems pedagogams, dėstytojams kantrybės. Tai, ką mes darom, reikalauja labai didelės kantrybės ir matymo labai į priekį. Mes negalime tikėtis iš studentų, kad jie per savaitę išmoks tokius dalykus, kaip dainuot. Dabar aš suprantu, kad tai yra ilgas procesas ir mums, dėstytojams, reikia išmokti atsiduoti šiam procesui, neskubinti jo. Kartais net man pradeda patikti pavilkinti jį – aš matau, kai studentas nori greit visko išmokti, o aš jam suteikiu tik tiek žinių, kiek jis gali tuo kartu „suvalgyti“. Studentams noriu palinkėti tikėti dėstytojais, tikėti tuo, kas vyksta užsiėmimų metu ir lankyti paskaitas – viskas. Sėkmės, pasimatom paskaitose, ateikit!“
